Viduramžių finansinis „burbulas“, arba istorija apie olandiškas tulpes

Kiekvienais metais pasaulis žavisi tulpių žydėjimu garsiuosiuose Nyderlandų parkuose, o Keukenhofas priima dešimtis tūkstančių turistų, atvykstančių pasigrožėti šios švelnios gėlės veislėmis. Tačiau tik mažai kas žino, kad 400 metų atgal tulpės (arba godumas) tapo daugybės žmonių žlugimo priežastimi!

Viskas prasidėjo taip: XVI amžiaus viduryje, Austrijos ambasadorius Ožje Gislenas de Busbekas į Vieną iš Konstantinopolio atvežė keletą nežinomos gėlės svogūnėlių, o prancūzų botanikas Šarlis de Lekliuzas pasodino juos imperatoriaus Ferdinando I karališkajame sode, atsargiai saugodamas. Po kelių metų, prancūzas persikėlė dirbti į Leideno universiteto botanikos sodą, bei pasiėmė su savimi nuostabius svogūnėlius. 1594 metų pavasarį Nyderlanduose pražydo pirmoji tulpė.

XVII amžiaus pradžioje, tulpių auginimu šalyje jau užsiėmė ne tik išsilavinę botanikai, vadovaujami Šarlio de Lekliuzo, bet ir paprasti sodininkai. Tapo populiari naujų veislių selekcija: tada rinkoje buvo labai vertinamos įvairiaspalvės tulpės, kurios keitė spalvą dėl viruso. Neįprastų atspalvių gėlės kainavo daug brangiau negu likusios. Pačios įžymiausios buvo raudonai–baltos tulpės veislės „Rugpjūtis amžinai", išvestos Prancūzijoje.

1623 metais, už 10 šios veislės svogūnėlių vieninteliam savininkui Nyderlanduose, siūlė 20 000 guldenų, o 1624 metais – 3 000 už vieną, tačiau jis nesutiko jų parduoti. Patikimai žinomas faktas, kad vieną suaugusį raudonai–baltos tulpės svogūnėlį pardavė kartu su dviem dukteriniais už 1000 guldenų. Tuo momentu, už tokius pinigus buvo galima nusipirkti 856 g aukso, 10 kg sidabro, o kvalifikuotas amatininkas per metus uždirbdavo apie 300 guldenų.

Tulpių manijos požymiai, pagal metraštininko Teodoro Vėliaus duomenis, ėmė ryškėti 1633 metais Vakarų Fryzijoje: tų metų vasarą staigiai pakilo tulpių kainos, išprovokuodamos tikrą ažiotažą. Įrašai liudija, kad Horno miesto gyventojas savo mūrinį namą iškeitė į 3 svogūnėlius, o vietinis ūkininkas atidavė savo ūkį mainais už svogūnėlius. Kiekvieno sandorio kaina sudarė ne mažiau kaip 500 guldenų, o tai reiškia, kad tulpių svogūnėliai pavirto į tikrą valiutą.
Selekcininkai, kurie 1634 metais į rinką pateikė daug naujų veislių, pridėjo aliejaus į ugnį: anksčiau populiarių svogūnėlių kainos krito, sumažindamos naujų „komersantų“ įėjimo į rinką slenkstį, todėl staigiai išaugo tulpių manijos dydis.

1634–1635 metais olandai įvedė ateities sandorius, rudenį pradėję pardavinėti jau žemėje pasodintus svogūnėlius, įsipareigodami juos iškasti sekančią vasarą. Tuo pat metu, rinkoje pradėjo sudaryti sutartis dėl daugkartinio svogūnėlių perpardavimo: „prekybininkai pardavinėjo jiems nepriklausančius svogūnėlius pirkėjams, kurie neturėjo nei pinigų, nei noro auginti tulpes“. 1634 metų gruodį svogūnėlius pradėjo pardavinėti ne vienetais, o pagal svorį.
Atidarius „viešus“ turgus 1636 metų vasarą, svogūnėlių spekuliantų skaičius padidėjo: Nyderlandų miestuose atidarė „kolegijas“ – pagal analogiją su Amsterdamo birža, kuriose prekiavo nebrangiomis tulpių veislėmis, dažniausiai varguoliai.
Čia vyko tikra prekyba oru: niekas netikrino nei pirkėjų mokumo, nei pardavėjų turimų svogūnėlių, o kainos smarkiai kilo ir krito, kaip spekuliatyvaus žaidimo rezultatas.

Tulpių manijos pikas tęsėsi periode nuo 1636 metų lapkričio iki 1637 metų vasario: iš pradžių svogūnėlių kainos nukrito 7 kartus, žinių fone apie pardavimo rinkos praradimą Vitštoke, o tada iki Kalėdų jų kaina pašoko 18 kartų, palyginus su lapkričiu. Vieną ir tą patį svogūnėlį perpardavinėjo dešimtis kartų per dieną, kiekvieną kartą su pelnu pardavėjui. Rezultate, neužtikrintas svogūnėlių sutartis pradėjo pardavinėti 20 kartų didesne kaina, negu žemėje esančių realių svogūnėlių vertė.
Pasklido gandai apie tai, kad išsipūtęs „tulpių burbulas“ greitai sprogs. Taip ir įvyko. 1637 metų vasarį tulpių kainos krito 20 kartų. Pirkėjai pradėjo masiškai atsisakyti anksčiau sudarytų sutarčių. Daugelis sutarčių buvo paskelbtos negaliojančiomis, o tie, kurie įkeitė savo turtą tikėdamiesi greito pelno, viską prarado.

Atrodo, kad istorija mūsų nieko nemoko ☺. Kokią situaciją šiuolaikinių finansų pasaulyje jums priminė ši tulpių karštinė?