Marko Tveno investicinės nesėkmės

Markas Tvenas yra vienas garsiausių XIX a. rašytojų. Daugiau kaip pusę amžiaus jo plunksna rašė apysakas, romanus, pjeses ir pasakojimus, kuriuos pamilo daugelio šalių skaitytojai. Ko gero, „Tomo Sojerio nuotykiai“ yra žinomiausias jo kūrinys – pasakojimas, kuris buvo išverstas beveik į visas pasaulio kalbas.

Nenuostabu, kad Markas Tvenas puikiai uždirbdavo ir galėjo tapti labai turtingu žmogumi, jei ne jo aistra investicijoms į abejotinus projektus. Dėl aistringo tikėjimo eiliniu „perspektyviu“ išradimu kartas nuo karto ištuštėdavo jo banko sąskaita ir jis būdavo priverstas viską užsidirbti iš naujo.

Dėl tokio neprotingo finansinio elgesio 59-metis literatūros genijus turėjo net bankrutuoti: patarus pažįstamam finansininkui jis pareiškė esąs finansiškai neturtingas ir perdavė žmonai visas autorines teises į savo knygas, kad jos neatitektų kreditoriams.

Įdomu, į ką Markas Tvenas investuodavo XIX a. pabaigoje? Štai jo nesėkmių istorija:

Leidybos verslas. 1884 m. Markas Tvenas atidarė savo leidyklą, nes buvo nepatenkintas bendradarbiavimu su kitais leidėjais, kuriuos laikė apgavikais. Po pirmųjų dviejų išleistų knygų sėkmės stojo tyla, susijusi su skaitytojui neįdomių kūrinių pasirinkimu. Dar 1888 metais klaidinga bendradarbiavimo su autoriais strategija privedė Tveną prie bankroto.

Automatinė Džeimso Peidžo spausdinimo mašinėlė. Šis „revoliucinis“ išradimas turėjo 6 kartus paspartinti teksto rinkimą, palyginti su žmogaus darbu, ir sukelti perversmą leidybos pasaulyje. Sužavėtas agregato mechanizmu, nuo 1880 iki 1894 metų į jo kūrimą ir modernizavimą Tvenas investavo apie 300 tūkst. dolerių; pagal šiandieninį kursą investicijų suma sudarė 4 mln. dolerių. Mechanizmo veikimą jis aprašė taip: „Visi nuostabūs žmogiškojo proto išradimai, palyginti su tuo siaubingu mechaniniu stebuklu, išblėsta“. Deja, Peidžo mašinėlė nuolat lūžinėjo ir kol išradėjas dirbo ją tobulindamas net 14 metų, rinkoje pasirodė daug modernesnių ir pigesnių konkurentų analogų.

Proteino milteliai „Plasmon“. Į „nuostabiuosius“ miltelius su 16 kartu didesne už didkepsnio maistingąja verte Tvenas investavo 30 tūkst. dolerių. Rašytojas tikėjo, kad „Plasmon“ padės išspręsti bado problemą Indijoje, tačiau 1907 m. gamintojo įmonė buvo apkaltinta sukčiavimu. Savo investicijų Markui Tvenui taip ir nepavyko susigrąžinti.

Jo paties išradimai. Jei esi talentingas žmogus, tai tavo talentas turi atsiskleisti visur arba daug kur. Taip manė Tvenas, patentuodamas savo kūrinius: elastingą sagomis užsagstomą diržą, kad kelnės „kabėtų kur kas gražiau“, laikraščių iškarpoms skirtą albumą, stalinį istorijos žaidimą, bertuvėlių rinkinį. Be to, rašytojas išrado vaikiškos antklodės spaustuką, kad per miegus kūdikiai neatsiklotų, ir moteriškų skrybėlaičių segtuką, apsaugantį, kad per stiprų vėją skrybėlaitė nenukristų nuo moters galvos.

Spekuliacijos fondo rinkoje. Netekti stambios sumos Tvenas „įsigudrino“ ir čia: nusipirkęs Oregono transkontinentinio geležinkelio akcijų po 78 dolerius, jis sugebėjo jas parduoti tik po 12 dolerių visiškai nukritus vertybinių popierių vertei.

Sąrašas įspūdingas, ar ne?

Ironija yra ta, kad į vienintelį iš tikrųjų apsimokantį projektą investuoti pinigų Tvenas atsisakė. Čia kalbama apie Aleksandro Grehamo Belo išrastą balso perdavimo aparatą. Išradėjas asmeniškai siūlė Tvenui investuoti į savo kūrinį ir tapti būsimosios įmonės dalininku, tačiau rašytojas atsisakė, argumentuodamas tai neigiama savo investicijų į techninius įrenginius patirtimi. Taigi, jis nepasinaudojo galimybe gauti pelno, kurio būtų užtekę pasiturimam tolesnių jo šeimos kartų gyvenimui. 1877 m. Belas su partneriais įkūrė „Bell Company“, kuri laikui bėgant išaugo į gigantišką telekomunikacijų kompaniją „AT3333T“.

Po daugelio nesėkmingų investicijų Markas Tvenas padarė tokią išvadą: „Žmogaus gyvenime yra du momentai, kada nereikia spekuliuoti: kai pinigų yra ir kai jų nėra“. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?