50 000 rublių, Rusijos pilietybė ir Faradėjaus pasididžiavimas: pirmojo pasaulyje „elektrinio laivo“ istorija
Tarp išradimo sukūrimo iki jo pritaikymo praktikoje gali praeiti daugiau nei vienas dešimtmetis. Pirmojo praktiškai naudingo elektros variklio istorija – atvirkštinis pavyzdys ir aiški iliustracija to, kad mokslinė ir inžinerinė mintis neturi ribų.
Žydas pagal kilmę, vokietis pagal išsilavinimą ir rusas pagal širdies šauksmą, puikus fizikas ir elektros technikas Borisas Jacobi rėmėsi savo anglų kolegų ir pirmtakų atradimais: Faradėjaus, Barlow ir Henry.
Iki Jacobi išradimo egzistavo mažos specifinės galios elektrotechniniai prietaisai, su grįžtamuoju–slenkamuoju, arba supamuoju inkaro judėsiu. Išradėjas rašė apie vieną iš jų: „Toks prietaisas bus ne daugiau, kaip smagus žaislas fizikos kabinetų praturtinimui, jo negalima bus naudoti dideliu mastu, su kokia nors ekonomine nauda...“
Jacobi norėjo sukurti labiau galingesnį elektros variklį, su jo praktinio pritaikymo galimybe. 1834 metais jis sukūrė pirmąjį pasaulyje elektros variklį su tiesioginiu darbinio veleno sukimųsi. Jacobi variklis buvo sudarytas iš dviejų grupių elektromagnetų. Kintamasis judančių elektromagnetų poliškumo pokytis vyko su specialaus komutatoriaus pagalba. Toks pats principas naudojamas šiuolaikiniuose kolektoriniuose traukos elektros varikliuose, kurie naudojami, pavyzdžiui, geležinkelio lokomotyvuose.
Jacobi variklio galia buvo 15 W, esant rotoriaus sukimosi dažniui 80–120 aps./min. Jis keldavo 4–5 kg masės krovinį į maždaug 30 cm aukštį per sekundę, dirbo nuo galvaninių baterijų, ir tuo momentu buvo pats pažangiausias elektrotechnikos prietaisas. Per pusmetį Jacobi išradimas tapo plačiai žinomas ir pripažintas mokslo pasaulyje.
Sekančiais metais profesorių pakvietė dėstyti į Rusiją. Netrukus caro valdžia jam pasiūlė organizuoti seriją bandymų dėl elektros variklių įrengimo jūriniuose laivuose. Jacobi gavo Rusijos pilietybę ir įėjo į specialios komisijos sudėtį dėl „elektrinio laivo“ pastatymo. Projektui valstybės iždas išskyrė pasakišką tais laikais sumą – 50 000 rublių.
Eksperimentai buvo atliekami 8 metrų ilgio valtyje, kuriai buvo reikalingas labiau galingesnis variklis. Todėl Jacobi sukuria antrą savo variklio variantą – didesnių gabaritų ir su sudvigubintu statoriumi. Tačiau 120 W galios vis tiek nepakanka, ir jis keičia koncepciją, darydamas variklį labiau kompaktišku. Galų gale Jacobi surenka keturiasdešimt tokių variklių ant dviejų vertikalių lygiagrečių velenų, kurie sujungiami su „elektrinio laivo“ irkliniais ratais.
1838 metais prasideda daug mėnesių trukę „elektrinio laivo“ bandymai Nevos upėje. Mašina perveža 14 keleivių prieš srovę, 7 km atstumu su greičiu iki 4 km/val. Varikliai maitinami nuo 320 galvaninių cinko–platinos elementų, kurių svoris 200 kg, ko dėka irklavimo pavaros galia padidinta iki 550 W.
Tai pirmoji pasaulyje sėkmingai išbandyta priemonė žmonių ir krovinių pervežimui su elektrine trauka. Žiniasklaidoje ir tarp mokslininkų atsiranda entuziastingų atsiliepimų. Pats Maiklas Faradėjus nusiunčia Borisui Jacobi asmeninį laišką, kuriame papasakoja apie svajonę įrengti tokius elektros variklius vandenyno laineriuose.
Tačiau Jacobi apskaičiavo, kad dideliems laivams prireiktų labiau didesnės galios, ir milžiniškų baterijų. „Cheminė energija šiuo metu brangesnė negu mechaninė“, – su apgailestavimu konstatavo profesorius. Dėl ekonominio nepraktiškumo, 1842 metais „elektrinio laivo“ kūrimo darbus sustabdė, o Jacobi persijungė prie kitų, ne mažiau reikšmingų projektų, tapdamas, be kita ko, galvanoplastikos pradininku.
21 amžiuje mes neįsivaizduojame gyvenimo be elektros variklių. Jacobi išradimas – vienas iš tų, kurie stovi prie mūsų „elektrinės civilizacijos“ ištakų. O šiandien pirmauja elektros variklių kūrimo srityje – technologija „Slavianka“ ir įmonė „Sovelmash“.